Studentų ateitininkų sąjunga
Aistė: tikiu, kad mes kalam ateities lyderius

Sėkmingas komandinis darbas, gebėjimas tikslingai nukreipti šalia esančio talentus ir suvienyti skirtingus žmones vieningam darbui ir tikslui - nelengva užduotis, tačiau su ja puikiai susidoroja SAS Valdybos pirmininkė, VU medicinos rezidentė ir korporacjos „Gaja“ narė - Aistė Pilkienė.

Ruošiantis perleisti atsakomybes naujai valdybai, kviečiame skaityti rubriką #SASdalinasi, kurioje valdybos narės pasakoja šių metų atradimus ir iššūkius bei kviečia įsipareigoti būsimų metų kadencijai, auginant organizaciją ir dalinantis savo turimais talentais bei idėjomis!

Esi SAS valdybos pirmininkė. Kas paskatino imtis šios atsakomybės ir su kokiomis idėjomis ar tikslais pradėjai savo veiklą?

Esu labai dėkinga ateitininkams už tai kokiu žmogumi tapau. Žinau, kad skolas reikia grąžinti. Bet noras būti SAS valdyboje nebuvo vien skolos grąžinimas, labiau noras įsipareigoti, tarnauti kitiems savo darbu, padėti augti studentams, kad jie ir aš tuo pačiu metu būtume geresne savo versija.

Pagrindinė mano, kaip SAS valdybos pirmininkės atsakomybė, kad po manęs SAS’e liktų studentų ateitininkų. Jei rimtai, tai stengiausi suburti komandą, ar paskatinti atskirus žmones, kurie patys galėtų kūrybiškai veikti, įgyvendinti savo svajones, augti kaip atsakomybę už savo kuruojamą sritį priimantys asmenys. Man buvo labai svarbu, kad studentas ateitininkas augtų kaip dvasios žmogus, todėl kartu su kun. Gabrieliumi ir kun. Petru organizavome susikaupimo vakarus Šv. Kryžiaus bažnyčioje. 10 kartų lengviau yra suorganizuoti pavienį renginį, o tęstiniai dalykai yra žymiai daugiau reikalaujantys atsakomybės ir darbo. Sunku išlikti pastoviam. Taip pat labai norėjau, kad studentai ateitininkai augtų kaip išsilavinę žmonės, žinantys ne tik savo studijų dalykus, bet ir daugiau. Tam daug dėmesio skyriau studentų akademijų ruošimui, suopročiui. Ir aišku, daugiausia laiko ir dėmesio reikalauja asmenimis bendravimas su nariais, kitų vienetų atstovais. Šeimyniškumo principas ir išsiskiria tuo, kad būtų šeimyniška atmosfera, o šeimynoj ir džiaugsmo, ir liūdesio būna, tai reikia ir paguosti, ir sudrausminti. O su giminaičiais visai nesinori pyktis, o jei apgauna ar blogai pasielgia, tai turi kaip giminės vyresnioji eiti taikyti, spręsti problemų.

Kaip pasikeitė tavo įsivaizduojamas studentas ateitininkas, veikiant SAS valdyboje, matant procesus iš vidaus?

Daugiausia pokyčių reikėjo man pačiai. Mąstymo pokyčių. Aš galbūt pradžioje buvau sudievinus organizaciją, kad ji yra kažkokia antgamtiška, bet iš tikrųjų, tai visi esame nuodėmingi žmonės, su savo trūkumais ir privalumais. Sunkiausia buvo priimti savo pačios trūkumus, kad aš (ar organizacija) galbūt per silpna, per maža pakeisti Lietuvą. Galbūt didelis laimėjimas bus pakeitus savo širdį, ją bent milimetrą suminkštinus ar padidininus. Taigi, į kadencijos pabaigą pradedu suprasti, kad SAS yra nuostabi vieta nuotykiams, atrasti žmones. Smėlio dėžė, kurioje žmonės galima pažaisti prieš einant į didžiąją aikštelę. Tikiu, kad mes kalam ateities lyderius. Žmones, kurie gali pasipriešinti blogiui savyje, aplink save Lietuvoje, o gal ir Pasaulyje. Taigi, svarbiausia studentui ateitininkui negalvoti, kad esi jau viską pasiekęs, nesustoti tobulėti, ypač dvasioje.

Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti SAS narys ir kaip jas galime kiekvieną dieną ugdyti? Kokios SAS veiklos prie to prisideda, o kur kiekvienas turime lavinti save individualiai?

Turėjome tradiciją, per SAS renginius pristatyti veiklas, į kurias kviečiame prisijungti. Jas skirstėme į tris didelius blokus.

1. Studentas ateitininkas yra praktikuojantis katalikas, todėl kvietėme kartu dvasiškai ugdytis. Kasdienis SAS rožinis, kassavaitinės Lectio Divina grupelės, kasmėnesiniai susikaupimo vakarai, Gavėnios ir Advento rekolekcijos, Rožinio seminaras buvo priemonės, kurias mes siūlėme. Gyvybiškai svarbu pažinti savo tikėjimą, nes kas nepažįstama, to bijome ir tai yra svetima. Taip pat kasdienė malda, sakramentinis gyvenimas yra neatsiejamas nuo kiekvieno ateitininko. Žinau, kad nėra lengva, bet būtina, kad galėtume gyventi.

2. Studentas ateitininkas yra nuolat besidomintis pasaulyje ir Lietuvoje vykstančiais procesais, geba imtis iniciatyvos, bet kartu ir išmano savo šaknis. Jei paprasčiau, tai pilietinis ir intelektualinis ugdymas. Kviečiame kasdien skaityti, jungtis į Suopročius, turėjome 2 puikias akademijas apie nuodėmę ir kūną. Taip pat SAS vienetų rengiami paskaitų ciklai. Edukacinė ekskursija, kvietimai savanoriauti akademijose, stovyklose, taip pat karantino metu pagalba Caritui. Aišku, svarbu ir vidinis nusistatymas ne tik progomis padėti kitiems, bet ir kiekvieną dieną, ten kur manęs reikia kitiems.

3. Studentas ateitininkas yra fiziškai aktyvus. Kadangi esu medikė, man ši sritis yra labai svarbi. Manau, kad ateitininkai privalo prižiūrėti savo kūną, grūdinti jį. Jei būsime paliegę fiziškai, tai sunku mums bus atremti gyvenimo sunkumus. Todėl mes siūlėme 3 žygius, akademiją apie kūną, jos metu turėjome puikią praktinę pamoką, kaip stiprinti savo giliuosius raumenis, kaip taisyklingai judėti, sėdėti. Turime rūpintis savimi, kad turėtume jėgų padėti kitiems! Tam puikiai tinka šokiai, sporto salės ar bet kokia fizinė veikla. Džiaugiuosi matydama, kad nemažai ateitininkų bėgioja, važinėja dviračiais ar kitaip juda. O dar kur ateitininkų metu iniciatyva 2020 ir tu jau ne kukulis! Išjudinsim visus.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais, tavo nuomone, šiuo metu susiduria studentai ateitininkai ir kaip kiekvienas galime prisidėti prie jų sprendimo?

Labai sunkus klausimas. Turbūt visa akademinė sielovada susiduria su panašiais iššūkiais. Studentams katalikams yra labai sunku universitete. Nemažai dėstytojų atvirai niekina Bažnyčią, tikėjimą. Tai labai išgąsdina jaunus studentus katalikus. Jie pradeda slėpti, kad yra tikintys, o galiausiai neatlaikę spaudimo atsirtraukia nuo tikėjimo. Jei galėtume kiekviename fakultete turėti po vieną stiprią katalikų grupelę, kuri aktyviai veiktų, tai būtų didelė pagalba jaunam katalikui. Didžiausias iššūkis yra suburti bendruomenę, kurioje galėtų jauni katalikai dalintis savo tikėjimu. Tam reikia labai daug pasišventimo, atkaklumo, tikėjimo, galbūt netgi šventumo. Jei kiekvienas bent neoficialiai stengtumėmės susipažinti su kataliku studentu esančiu savo fakultete, tai jau būtų didelis žingsnis. Žinau, kad dideliems klubams, korporacijos reikia geros dirvos, o ji purenasi dešimtmečiais. Taigi, pradėkime bent nuo dviejų jaunų katalikų tavo fakultete, kurie susitinka nueiti arbatos ar kartu pasimelsti.

Kokių tikslų, kuriais šiais metais užsibrėžė SAS valdyba, nepavyko pasiekti ir su kokiais iššūkiais buvo susidurta bandant juos įgyvendinti?

Praeitą vasarą, po mūsų valdybos išrinkimo, turėjome strateginį savaitgalį Drąseikiuose. Jo metu išsikėlėme daug ambicingų tikslų. Visada geriau keltis aukštus tikslus ir jų nepasiekti, nei džiaugtis menkais. Vienas iš mūsų tikslų buvo 30 naujų kandidatų (trūksta dar 10), 25 nauji įžodžiai (dabar turime 8). Daug diskutavau su valdyba, kitais studentais ateitininkais, kodėl dalis žmonių nenori ar bijo duoti įžodį, nors puikiai atitinka visus kriterijus. Šiame tekste dažnai minėjau žodį atsakomybė. Mūsų visuomenėje su atsakomybės jausmu yra bėda. Žmonės nemato prasmės tuoktis, mokytis įsipareigojimų, kam prižadėti, jei galima visas gėrybes gauti ir be duoto žodžio. Galbūt čia mūsų problema, kad mes nesukuriame sąlygų paskatinti žmones įsipareigoti. O įsipareigojimas, duotas žodis augina žymiai labiau nei bet kas kitas. Tai ugdo valią, galbūt yra tam tikra repeticija prieš didesnius įsipareigojimus (šeimos ar dvasinio gyvenimo).

Be atsakomybės iššūkio dar didelis sunkumas man buvo nenusivilti, nenuliūsti, jei nepavyksta užkariauti pasaulio. Pastebėjau, kad ateitininkai nemėgsta daryti dalykų, jei mato, kad ten gali būti bent menkiausia nesėkmės galimybė. Tai stabdo mus nuo galimybės pasiekti daugiau. Reikia daugiau atkaklumo ir nebijoti suklysti, nudegti.

Pasvajokime. Kaip galėtų atrodyti SAS po 5 metų?

Aš svajoju, kad po 5 metų studentų ateitininkų, davusių įžodį, galėtų būti ne 120, o 600. Penkis kartus daugiau per penkis metus. Organizacija yra žmonės. Nėra žmonių, nėra tikslo kažką daryti. Suprantu, kad čia svajonė, bet bent dvigubai daugiau tikrai galėtų būti.

Tau tenka imtis iniciatyvos ne tik studentų klausimais, bet ir dalyvauti bendrų AF sprendimų priėmime. Koks yra SAS vaidmuo šiandienos ateitininkijoje? Kokie yra lūkesčiai studentų atžvilgiu?

Jei nuoširdžiai, tai per šiuos metus supratau, kad Ateitininkų federacija stovi ant studentų pečių. Jie yra pagrindiniai stovyklų vadovai, organizatoriai, įvairių iniciatyvų palaikytojai. Variklis, kuris palaiko ateitininkų jaunystę. Aš esu kiekvienam iš jų labai dėkinga. Man tiesiog gražu žiūrėti kaip studentai ateitininkai prisiima atsakomybę ir ją ištikimai vykdo. Moksleiviai ir jų ugdymas yra pagrindinis tikslas, bet be studentų ir moksleivių nebūtų.

Nauda… aš manau, kad kiekvienas pasiima 3 kartus daugiau negu duoda. Tai reiškia, jei atėjai čia tik gauti, tai ir gauni tiek, kiek buvo duota 1 → 1, bet jei bent minimaliai įdedi savo širdies, tai gauni ir amžinų draugų, ir įgūdžių ir žmonų ar vyrų. Patrigubini viską.

Jei jaunas katalikas nenori vien tik eiti į Šv. Mišias (kas yra gyvybiškai būtina kiekvienam ateitininkui), bet nori aktyvaus veikimo katalikiško jaunimo būryje, tai Ateitininkija yra puiki organizacija, kurioje jis gali tai daryti. Yra ir kitų būdų: kai kurie randa kitų vietų tam atsiskleisti, bet tokio didelio jaunų lietuvių katalikų tinklo Lietuvoje ir JAV (nemažai studentų ateitininkų yra ir išeivijoje) drįstu teigti, kad nėra. Svarbu pabrėžti, kad ateitininkai nepakeičia parapijos bendruomenių, būtina papildomai dvasiškai augti ir kitoje aplinkoje. Manau, kad jaunas katalikas puikiai gali priklausyti ir parapijos jaunimui ir būti šaunus ateitininkas. Parapijoje ar maldos grupėje jis gali semtis tikėjimo, o ateitininkai yra vieta, kurioje gali treniruotis praktiškai įgyvendinti pasiryžimus. Taip pat ateitininkai suteikia galimybę pamatyti, kad jaunų katalikų yra ne tik pas mane parapijoje, bet ir visoje Lietuvoje! Man pačiai taip nutiko.

Kokiais pasiekimais, įvykiais, atradimais kadencijos metu džiaugiesi / didžiuojiesi labiausiai?

Dėkoju Dievui, kad praeitą pavasarį nusprendžiau kandidatuoti į SAS valdybą. Buvo vienas įdomiausių mano gyvenimo etapų. Labai džiaugiuosi, kad 2020 metus Seimas paskelbė ateitininkų metais. Ateitininkai yra nuostabi organizacija, apie kurią Lietuvoje tikai per mažai žinoma. Tikiuosi, kad tai bus galimybė daugiau jaunų žmonių prisijungti prie veiklos ir augti kartu su ateitininkais.

Labiausiai didžiuojuosi mano valdybos narėmis ir visais, kurie šiais metais buvo drauge, sutiko padėti ar patys įgyvendino savo iniciatyvas. Per mūsų kadenciją turime 20 naujų kandidatų, 8 įžodžius. Karantinas jaukia mūsų planus, bet jei veikla atsinaujins, tai tikimės kad vasarą bus dar bent 10 įžodžių. Didelis atradimas man buvo bendravimas su SAS vienetais. Labai didžiuojuosi jais, tai yra mūsų tiesioginė prieiga prie studentų, akademinių bendruomenių. Kiekvienas iš vienetų aktyviai veikia savo fakultetuose, patys yra savarankiški daigai, kurie neša Kristaus žinią savo studijų bendruomenėms. O labiausiai širdį glostydavo (kalbu kaip kokia mama), bet kai patys studentai ateitininkai ateidavo pas mane su savo idėjomis. Aistis Stalaučinskas suorganizavo puikią ekskursiją prezidento Aleksandro Stulginsio takais, Lukas Satkauskas organizavo Rožinio kursus, Ignas Kriaučiūnas - žygius. Vienas iš mūsų kadencijos laimėjimų yra, kad turime galimybę organizuoti Lietuvos jaunimo dienose atskirą akademinę programą jaunuoliams. Tai didelė galimybė bendrauti su kitomis katalikiškomis bendruomenėmis, savo darbais prisidėti prie didžiausios katalikiškos fiestos.

Taip pat per mūsų kadenciją išsikėlėme sau tikslą sužinoti visus naujai atkurtos Studentų ateitininkų sąjungos valdybų narius. Mums trūksta ypač ankstyvųjų metų 1993-2000 valdybų narių, tai jeigu žinote kažką, labai laukiame jūsų žinių!

Jau greit bus renkama nauja SAS valdyba. Ko linkėtum būsimiems jos nariams, kokiais patarimais pasidalintum ir ką galėtum pasakyti kartais pasvajojantiems apie tapimą valdybos nariu, tačiau kartu ir padvejojantiems?

Nebijok! Tai bus viena geriausių patirčių tavo gyvenime. Svajok, nebijok suklysti. Po nesėkmės atsistok ir atkakliai eik pirmyn iš naujo. Kad neišprotėtum, atiduok viską į Dievo rankas. Mes esame įrankiai dideliame paveiksle. Studentų ateitininkų sąjunga yra vieta, kur galima dar tiek daug nuveikti! Daug studentų katalikų dar nežino apie ateitininkus, nors jie jų labai ieško. Padėk jiems mus surasti. Dažnai žmonėms padeda iššūkiai, tai siūlau tau padaryti geriau nei mūsų valdyba padarė. Tik nenusivilk, o pagundų bus labai daug...

Jau rugpjūčio 1 d. Vyks Ateitininkų federacijos rinkimai, kuriuose bus renkami nauji ateitininkijos valdymo organų nariai. Naujų narių laukia ir Studentų ateitininkų sąjungos valdyba, todėl rubrikoje #SASdalinasi, galite skaityti šių metų kadencijos valdybos narių pasvarstymus ir įspūdžius. Tikimės, kad tai paskatins imtis iniciatyvos ir ieškoti būdų, kaip galite prisidėti prie veiklos vystymo. Galbūt SAS Valdyba yra ta vieta, kurioje norėtumėte veikti artimiausius metus?

Taip pat skaitykite:

Pokalbis su SAS Valdybos nare Aiste Elena Čepulevičiūte

Pokalbis su SAS Valdybos nare Akvile Petrauskiene

Pokalbis su SAS Valdybos nare Džiugile Kersnauskaite

Pokalbis su SAS Valdybos nare Kotryna Kriaučiūnaite

500x500

Susisiek su mumis!

Jei kilo klausimų, turi idėjų arba pasiūlymų, nori prisijungti, bet nežinai, ką daryti, o gal tiesiog nori pasisveikinti - nesivaržyk, nesikuklink ir rašyk mums.
Mes labai laukiame jūsų laiškų!