Studentų Ateitininkų Sąjunga

Ateitininkų federacijos 2009-2010 mokslo metų tema “Ateiki atnaujinti mūsų ir mūsų tautos”: SAS perspektyvaNaujoji Ateitininkų federacijos metų tema – tarsi mana iš dangaus Studentų ateitininkų sąjungai. Įdomu, kuo ji mane taip žavi...? Galbūt savo aiškumu, konkretumu, ar tuo, kad labai siejasi su mūsų šūkiu „Visa atnaujinti Kristuje“, o gal tiesiog tuo, kad, atrodo, pataikyta kaip pirštu į akį. Šią temą aš suvokčiau kaip dvikryptę (dviejų dimensijų). Visų pirma, tardami „Ateiki atnaujinti mūsų ir mūsų tautos“ turime žvilgsnį, širdį ir protą kreipti į Kristų, melsti Dievo malonės ir globos mūsų darbams. Kita vertus, šį kvietimą taikau kiekvienam Studentui ateitininkui asmeniškai (savęs neišskiriu, sau taikau pirmiausia). Atrodo ir norisi sušukti „Ei, Studente ateitininke, ateik atnaujinti organizacijos ir tautos“. Kodėl manau, kad ši tema tarsi „pirštu į akį“ tinkama šiam metui? Ogi todėl, kad akivaizdžiai ateina laikas studentų sąjungai (o gal ir visai federacijai) atsinaujinti. Tikiu, kad jei šios temos dvasia nuoširdžiai gyvensime bent metus – tą reikalingą virsmą tikrai pajusime. Derėtų pažymėti porą sričių, kuriose įžvelgiame būtinybę atsinaujinti. Visų pirma, vis dažniau kylančios diskusijos – kokia yra studento ateitininko veikla? Skaitydami Stasio Ylos „Ateitininkų vadovą“ arba Juozo Girniaus „Idealą ir laiką“ galime rasti pavyzdžių iš mūsų organizacijos istorijos, kurie puikiai tinka iliustruoti ir dabartinei SAS situacijai. Stasys Yla rašo „Nuo 1911 m. pradėjus gyviau reikštis organizuotai moksleivių veiklai, studentiškoji vadovybė daugiau dirbo moksleivių reikalams negu studentų. Pagaliau ji pati pabiro. [...] Naujas gyvas studentų veiklos tarpsnis prasidėjo 1922, kada įsikūrė Lietuvos universitetas Kaune ir pirmoji kuopa universitete.“ (St. Yla, Ateitininkų vadovas, Vilnius, 2006, 120-121). Panašią situaciją matau ir dabar. Grubiai tarus, studentai ateitininkai yra patapę Ateitininkų federacijos „aptarnaujančio personalo padaliniu“. Dar kartą paminėsiu Stasio Ylos „Ateitininkų vadovą“, į kurį mes kartais linkę žvelgti kritiškai kaip reikalaujantį suaktualinimo, jame apibrėžta Studentų ateitininkų veikla kaip išsiskleidžianti pagal bendrus ateitininkų principus. Necituosiu visų nurodytų veiklos galimybių, tačiau „talkinimas moksleiviams jų spaudoje, vasaros stovyklose, jų centre ir vienetuose“ (St. Yla, 126) yra tik viena iš veiklos visuomeninėje srityje galimybių ir barų. Taip, studentai privalo tai daryti, kitaip negyvuotų ateitininkų organizacija. Bet vardan šios veiklos studentai šiukštu negali nustumti į šalį kitų veiklos sričių. Dar viena Studentų veiklos problema – renginiai tampa tikslu savaime, bet ne priemone, o veiklos efektyvumas skaičiuojamas pagal makroekonominius rodiklius – parašytų projektų, suorganizuotų renginių skaičių ir gautų lėšų sąmatą per metus. Nesakau, kad renginiai yra blogai, tačiau, jei veikla apsiriboja vien dalyvavimu renginyje – ugdomas vartotojiškumas – įprantame būti pasyviais dalyviais, kurie nori informaciją, žinias gauti atneštus ant padėkliuko per paskaitą, pranešimą, pristatymą ar diskusiją. Pamirštame, kad mokymosi, ugdymosi procesui reikia įdėti daug asmeninių pastangų. Juk ir dalyvavimas paskaitoje arba diskusijoje, pavyzdžiui, apie Aukštojo mokslo reformą, tampa daug vertingesnis, jei esi perskaitęs ir susipažinęs tiek su siūlomais įstatymo projektais, tiek su alternatyviomis nuomonėmis. Taigi, kur link savo mintį lenkiu. Nebijau pasakyti: „Studentai ateitininkai, privalome vėl tapti studentais ateitininkais“, turime atsinaujinti – turime ugdyti save kaip vertingas asmenybes. Privalome gilinti, stiprinti savo pasaulėžiūrą. Juozas Girnius savo veikale „Idealas ir laikas“ rašė: „Organizacija visada atspindi savo narius: kokie nariai, tokia ir organizacija. Rūpintis organizacijos lygiu – tai kelti jos narių lygį“ (J. Girnius Raštai III, Vilnius, 1995, 181) Vienu pagrindinių organizacijos rūpesčiu filosofas kėlė žmogiškąją kokybę – dvasinę vertę. Ir tai iš esmės yra kiekvieno asmeninis rūpestis. „Nėra pavojaus būti per giliems, yra pavojus būti per sekliems“ (J. Girnius, 254). „Rūpintis savo žmogiškąją kokybe mus skatina ateitininkiškieji inteligentiškumo ir visuomeniškumo principai. Inteligentiškumas – tai tasai žmogiškas šviesumas, kuris sudaro žmogaus intelektinę gelmę. Visuomeniškumas – tai tasai žmogiškas kitiems jautrumas, kuris sudaro žmogaus moralinę gelmę.“ (J. Girnius, 255) Būdami studentais esame akademinės bendruomenės dalis – mąstymas, intelektualumas, tiesos troškulys turi būti neatsiejamos kiekvieno studento savybės. Dar kartą cituoju Juozą Girnių: „tik mąstąs žmogus gali būti šviesus, ir tik skaitąs žmogus gali išaugti ir išlikti mąstančiu žmogumi. Intelektualinį domesį gilina mąstymas, o mąstymas remiasi skaitymu. Nėra šviesaus žmogaus be skaitymo“ (J. Girnius, 294). Skaitymas nėra mūsų tikslas, tai tik priemonė mūsų tikslui pasiekti. Ugdydami save kaip vertingas, šviesias, mąstančias asmenybes sugebėsime atnaujinti ir mūsų organizaciją, suteiksime jai naujo potencialo. Privalome tapti vertingais organizacijos nariais ir taip sustiprinsime ateitininkiją. Iš to seka ir „tautos atnaujinimas“. Mes tautos niekuomet neatnaujinsim kaip tokios. Ją galime atnaujinti tik „per save“ – tapdami krikščioniškos kultūros kūrėjais ir nešėjais. Vienokią ar kitokią kultūrą padaro ta dvasia, kurios žmogus ją pripildo. (J. Girnius, 185). Būdami tikrais krikščionimis katalikais, išmanydami ateitininkų ideologiją, puoselėdami savo pasaulėžiūrą galėsime „kultūrą padaryti skanią“, t.y. įnešti į ją Kristų, Evangelijos žodį. Ateitininkų sąjūdis, įsikūręs tuo metu, kai mūsų tautos šviesuomenė sukosi nuo tėvų tikėjimo, įsipareigojo mūsų tautoje religijos ir kultūros susiejimo uždaviniui. (J. Girnius, 189). Eilinį kartą cituoju Juozą Girnių: „Bažnyčios ėjimas į dabartinį pasaulį – tai visų mūsų pašaukimas moderniąją kultūrą pašventinti iš vidaus. Bet neįmanoma kitaip moderniosios kultūros gaivinti krikščioniškąja dvasia, kaip patiems aktyviai įsijungiant į mokslus, į menus, į visuomeninius rūpesčius. Šia prasme kultūrinis aktyvumas tampa pačiu krikščioniškojo apaštalavimo imperatyvu.“ (J. Girnius, 185). Nors šis teiginys parašytas prieš kelis dešimtmečius, tų laikų aktualijoms, bet neabejotinai jį galime taikyti ir šiandieną. Kurkime eiles, statykime pjeses, rašykime mokslinius straipsnius, knygas ir t.t. – norėdami atnaujinti tautą, privalome tapti kultūros kūrėjais. Studentai ateitininkai, taip pat privalome būti atviri ir visuomeniški, turime gyventi šių dienų aktualijomis, stebėti ir spręsti problemas, kurios iškyla šiandien. Jei norime, kad katalikiškos studentijos balsas būtų išgirstas ir taptų svariu žaidėju šių dienų visuomenės žaidimų lauke – negalime užsidaryti savo „smėlio dėžėje“, turime spręsti uždavinius, kurie iškyla dabartyje, nes dabartis brandina ir ateitį. Nenoriu pasirodyti kaip pesimistiškai apie SAS bambanti niurzga. Tikrai matau šviesių ir gražių poslinkių SAS veikloje. Labai džiaugiuosi, kad nuo praeitų metų rudenio Vilniuje ir Kaune pradėjo veikti kelios „Studentų ateitininkų skaitymo grupelės“, kurios reguliariai susitinka ir bičiulių rate aptaria skaitytas pasaulėžiūrines knygas ar straipsnius. Taip pat džiaugiuosi studentų veikla Kaune. Labiausiai džiugina, jog Kaune veikia keli stiprūs vienetai – jau kelis metus aktyviai veikia „atsinaujinusi“ studentų medikų korporacija „Gaja“, o praėjusių metų rudenį atsikūrė ir VDU studentų ateitininkų draugovė. Deja, Vilniuje šiuo metu neturime nė vieno studentiško vieneto. Ateitininkų „Vilniaus problema“, manau, sutiksit – aktuali ne vien Studentų sąjungai. Ilgą laiką Vilniuje nebuvo nė vienos moksleivių kuopos. Džiugu, kad šiuo metu moksleivių veikla sostinėje atsigauna ir įgauna pagreitį. Vilniuje studentų ateitininkų mes turime ir visada turėjome, jie yra aktyvūs valdybų, komitetų nariai, kuopų globėjai. Žinoma, galima diskutuoti, ar mums ateitininkams reikia institucionalizuoto vieneto, juk ir taip turime įvairių lygmenų, krypčių valdybas, komitetus, kuriuose nemažą narių dalį ir sudaro mūsų sąjungos nariai. Manau, vieneto reikia, o jau dėl jo veiklos formų, metodų galima diskutuoti ir ginčytis. Tam tikro studentiško vieneto egzistavimas sustiprina bendruomeniškumo pojūtį. Būti ateitininku be bendruomenės, be ateitininkų šeimos – neįmanoma. Tik bendruomenėje atsiskleidžia vertinga asmenybė ir per bendruomeninius ryšius galime skleisti krikščionišką kultūrą. Tokio vieneto mums reikia ir Vilniuje. Ir drįsčiau teigti, jo reikia būtent Vilniaus universitete. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja nemažai ateitininkų (aš – taip pat esu viena iš jų) ir naujo studentiško vieneto atsiradimą Vilniaus mieste laikyčiau vienu iš svarbiausių ir didžiausių artimiausio meto iššūkių Studentų ateitininkų sąjungai. Jei po metų galėtume pasigirti, jog veiklą pradėjo VU studentų ateitininkų draugovė, klubas, kuopa ar pan. – galima tai būtų vadinti tiesiog „Ateitininkų metų įvykiu“. Neatsitiktinai išskirdama temą į dvi dimensijas (vieną kreipiančią į Kristų, kitą – į patį studentą ateitininką), visų pirma aptariau antrąją kryptį. Tikrai ne dėl to, jog manyčiau, kad „studento ateitininko“ vaidmuo būtų daug svarbesnis atnaujinant mūsų organizaciją ir mūsų tautą, anaiptol ne. Sakydami „Ateiki atnaujinti mūsų ir mūsų tautos“ visų pirma turime kreiptis į Kristų. Be Maldos ir Aukščiausiojo pagalbos mūsų pastangos būtų ir bus bevaisės. Kartais įsisukdami į įvairias veiklas pamirštame, kad nesame visagaliai. Net ir mus, katalikus paliečia „Žmogaus-visagalio“ įvaizdžio banga ar mada. Kartais jaučiamės tokie stiprūs, kad galime viską atlikti (ir tai padaryti tobulai), visur suspėti, visur būti geriausi, o kartais atvirkščiai – jaučiamės bejėgiai ir be vilties. Tokiais atvejais turime nepamiršti, kad mus globoja mūsų Viešpats ir tik jis bet kurioje situacijoje gali padėti būtent paskutinį tašką. Malda bendraudami su Dievu, pavesdami savo darbus, užduotis ir nesėkmes Jo malonei ir veikdami dėl Jo – taip galėsime kurti ir atnaujinti organizaciją, Lietuvą, nešti Kristų į pasaulį. Nieko nėra baisiau, kaip tapti savimeilės organizacija, kai veikdami pamirštame vardan ko tai darome, o dėmesį sutelkiame tik į save – kad būtume geriausi, būtume pastebėti, išgirsti, gerbiami, nes kaip rašė Antanas Maceina: „Savimeilė yra pats griežčiausias Dievo atmetimas, [...] pilnutinis ateizmas, [...] posūkis nebūties link“. (A. Maceina, „Niekšybės paslaptis“, Vilnius, 1990, 245-246). Nevalia užsimiršti, kad mūsų tikslas yra Lietuvą išsaugoti krikščioniškos kultūros kraštu, o tai darome iš meilės Dievui ir artimam. Kaip man kažkada minėjo federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas „Jei Dievui reikalinga ir naudinga ateitininkų organizacija ir jei jis mato gėrį joje, su mūsų pastangomis jis neleis jai sužlugti“. Šią metų temą mums, galima sakyti, pasiūlė pati Adelė Dirsytė. Mums A. Dirsytė yra nepalaužiamumo, stiprybės ir ištvermės simbolis. Tad, studentai ateitininkai, ateinančius mokslo metus gyvendami ir veikdami pagal Adelės Dirsytės nurodymą, nestokokime jos užsispyrimo, ryžto, kovos ir ištikimybės tikriesiems idealams. Juk ne veltui ir mūsų ženklelio spalva raudona, simbolizuojanti kovingumą, auką ir meilę. Apibendrindama noriu pateikti ateinančių mokslo metų temos įgyvendinimo formulę: SAS privalo atsinaujinti ir tai padaryti per asmeninį kiekvieno nario dvasinį augimą bendruomenėje, o atsinaujinę patys sugebėsime atnaujinti ir mūsų tautą, tapdami krikščioniškos kultūros kūrėjais Lietuvoje, o visą šį veiksmą privalo lydėti malda ir Dievo meilė. Ateitininkai sukūrė gyvastingą krikščioniškosios kultūros srovę, kuri gaivino lietuvių tautos dvasinį gyvenimą nepriklausomybės metais. (J. Girnius, 189) Ar neturime ambicijų to padaryti ir trečiajame tūkstantmetyje? Agnė Markauskaitė Studentų ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkė Pranešimas skaitytas Ateitininkų federacijos Atstovų konferencijoje 2009 m. gegužės 9 d. Kaunas Žmogus niekada nėra vienas, jis ugdo¬mas bendruomenės, teikiančios jam mąstymo, jautimo, vei¬kimo formas. Šį mąstymo bei supratimo formų darinį, iš anksto įsispaudžiantį žmoguje, vadiname kultūra. Kultūrai pirmiausia priklauso bendra kalba, paskui — bendruomenės sankloda, taigi valstybė su savo struktūriniais pavidalais, tei¬sė, dorovė, moralinės pažiūros, menas, kulto formos ir t.t. (J. Ratzinger „Komunikacija ir kultūra“)